Valstybines šventes įprasta švęsti rimtai ir oriai. Jotvingių gimnazijos bendruomenė Vasario 16 –ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną – šiemet paminėjo netradiciškai. Žvarbų ankstyvą Vasario 15 – osios rytą mokinius ir mokytojus prie gimnazijos pasitiko kaitriai liepsnojantis laužas ir Andriaus Mamontovo „Laužo šviesa“. Tai buvo daug kam staigmena, todėl šiek tiek palūkuriavę susibūrėme arčiau šilumos. Ko jau ko, bet jos mums visiems šiandien labai trūksta. Lygiai 8 valandą suskambus Lietuvos valstybės himnui šįkart daug kas noriai ir nuoširdžiai patys giedojom. Buvo ir gražios patriotiškos muzikos ( A. Smilgevičiūtė ir grupė „Skylė“ ), ir prasmingų Justino Marcinkevičiaus eilių ir visai nesvarbu, kad mikrofonas vieną kartą neįsijungė.

Kažkaip pirmąkart nesijautė tos tradiciniams minėjimams būdingos įtampos. Gimnazijos direktorius Kęstutis Miliauskas priminė, kodėl mūsų valstybinė vėliava visada plazda kairėje pusėje – arčiausiai širdies. O gimnazijos mokinių prezidentas Dovydas Šernas tiesiog paprastai ir nuotaikingai paragino būti linksmiems švenčiant šią mums tokią svarbią dieną, džiaugtis Lietuva, savo Tėvyne, ir pasveikinti vieniems kitus. Todėl ir sveikinom. Skambant Marijonui Mikutavičiui, kas į mikrofoną keletu žodžių, kas apsikabinimu ar šiltu rankos paspaudimu. Sugaišom 15 minučių pamokos. Sakysit – ir viskas. Taip. Tačiau vėliau iš komentarų apie šį susibūrimą teko nugirsti, kad geros nuotaikos ne vienas prisipildė visai dienai ir kad tik laimingas žmogus nuoširdžiai myli savo Tėvynę. Ką kartais gali laužo šviesa.
Jotvingių gimnazijos mokytoja Ingrida Vilkinienė